Samprotavimas kaip žodžio laisvė (Patarimai ir užduotys 9–12 klasių mokiniams) – Danutė Visockienė

Aprašymas

Nors daugumai mokinių atrodytų, kad samprotaujamasis rašinys yra laisvesnė forma nei literatūrinis rašinys, visgi samprotavimui būtini ne ką menkesni gebėjimai nei literatūriniam rašiniui. Kuo pagrįsti asmeninę poziciją, kaip dėstyti mintis, kad skaitytojas galėtų matyti samprotavimo eigą. Kokią informaciją suteikti, o gal nutylėti, palikti potekstėje. Svarstymo laisvė, komentavimo įžvalga, vertinimas, interpretacija, kontekstų ir tekstų analizė, lyginimas, leidžiantis sustiprinti savo mintis ir poziciją. Kaip įtikinti skaitytoją? Saviraiškos laisvei būtinas ir rašymo laisvumas, taigi gebėjimas ne tik laisvai mąstyti, bet ir laisvai vartoti kalbą – mokėti ja mąstyti, kalbėti ir rašyti be klaidų ir rišliai. Vadinasi, tai ir lingvistinio, ir kultūrinio raštingumo dermė. •Samprotaujamasis rašinys – iššūkis mokiniui: tai jo asmenybės, žinių, raštingumo atspindys. •Žodžio laisvė yra daugiaprasmė – tai rašymo (raštingumas) ir minčių raiškos laisvumas, •socialinė raiška ir asmenybės laisvė – pažiūrų laisvė. •Samprotavimas ? gebėjimas laisvai naudotis kontekstais, klasikų mintimis, jomis žaisti, žongliruoti, įpinti į savo tekstą. •Samprotauti – tai galimybė atsiskleisti, atskleisti, parodyti „kitam“ savo vidaus pasaulio reginį.