Be grimo: šelmiški prisiminimai – Irena Aleksaitė

Aprašymas

”Prieš jūsų akis dabar – teatras, kokį jį mačiau aš, – be grimo” – anotacijoje teigia knygos autorė teatrologė I.Aleksaitė. “Be grimo” man atrodo gana slidi sąvoka, kalbant apie memuaristiką. Padailinti, pridažyti, šiek tiek užmaskuoti asmeninius prisiminimus, prieš pateikiant juos plačiajai auditorijai, atrodo žmogiška ir suprantama. Ir kas patikrins, kiek makiažo sunaudojo autorius? I.Aleksaitės knyga man iš tiesų pasirodė ganėtinai “nuogo veido”. Perfrazuojant – ne aukštuomenės pokylyje Kleopatros akimis žavinti ledi, o strazdanomis ir apgamais žvilgsį traukianti mergička kokiame Dievo užkampyje. Spuogelių, raukšlelių ir panašių ypatumų, tiesa, mažoka. Tačiau šmaikštus ir taiklus knygos žodis suskamba natūraliai, o prisimenami žmonės nenugludinami vien iki tobulo švelnumo ir gerumo įsikūnijimų.

Vis dėlto pažadu “pamatyti teatrą be grimo” susiviliojęs skaitytojas gali jaustis kiek suvedžiotas. Vaikystė, jaunystė, tėvų pamokos, brolio ir sesers likimai sudaro didesnę dalį knygos, nei teatro užkulisių peripetijos. Tai – gyvenimo dalyvės, o ne teatro stebėtojos memuarai. Ir knygos centre atsiduria teatrologės asmenybę formavę žmonės, o ne pats teatras, ko iš knygos anotacijos galėtų tikėtis skaitytojas.