Aprašymas
„Fausto“ veiksmą Gėtė pradeda „Prologu danguje“: čia šėtonas Mefistofelis susilažina su Dievu, kad jam pavyks atitraukti Fausto sielą nuo aukštų siekių ir priversti tenkintis žemiškais dalykais („…galų gale tas jūsų mulkis laižys rangydamasis dulkes“). Šiam reikalui Dievas palieka velniui laisvas rankas, kaip ir Jobo atveju. Pats Faustas pirmąsyk pasirodo scenoje kaip mokslininkas savo naktiniame kabinete. Paskui jis Velykų dieną vaikštinėja su padėjėju Vagneriu ir jam pasakoja, kaip esąs nepatenkintas tradiciniu mokslu ir apskritai biurgeriško gyvenimo ribotumu. Tokios nuotaikos – tai ženklas Mefistofeliui, kad jau metas. Jis apsimetęs pudeliu įsliūkina („Už šunį gyvenu blogiau“) ir įkalba Faustą sudaryti sutartį – už tai padėsiąs jam perprasti visatos esmę. Atsidėkodamas Faustas užrašo jam sielą, bet priduria išlygą: „Jeigu tu išgirsi iš manęs: / „O, stabtelėk, akimirksni žavingas,“ – / Tai kuo greičiau užnerk man grandines“. Po satyrinių ekskursų į universiteto miestelį parodant tenykščius papročius (scena su mokiniais ir ūžavimo Auerbacho rūsyje) Faustas paverčiamas jaunu dabita. Nuo to prasideda Gretchen (Margaritos) istorija, sudaranti pirmąją „Fausto“ dalį.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.