Aprašymas
“Alfonsas Andriuškevičius yra ne tik menotyrininkas eruditas. Tai nepaprastai gyvo ir jautraus mąstymo eseistas, kurio plunksna tiesiog žaižaruoja humoru, paradoksais, minties elegancija ir sunkiai užčiuopiamais XX a. žmogaus egzistencijos dramatizmo obertonais. Andriuškevičiaus darbuose teorinis ir interpretacinis rafinuotumas puikiai derinasi su ypatingu atidumu pačiai meninei praktikai.” Leonidas Donskis Ši knyga gali būti laikoma ankstesnės mano knygos (Lietuvių dailė: 1975-1995, v.: VDA leidykla, 1997) tęsiniu. Tačiau anos tekstai aprėpia įvairiausiais principais sukurtus meno darbus, o šios – tik naujaisiais, šiurkščiai tariant, postmodernistiniais. Tai visai nereiškia, kad manau, jog modernistinio tipo dailė per šį dešimtmetį arba nebedalyvavo Lietuvos meniniame gyvenime, arba nebeteko vertės. Manau kitaip. Būtent: sudarydama, ko gero, didesnę meninės produkcijos dalį, ji (modernistinė dailė) mažai tepakito, iškiliausi jos atstovai tęsė (vieni sėkmingiau, kiti – mažiau sėkmingai) tai, ką buvo pradėję prieš du tris dešimtmečius; o jos vertė tapo ne tiek aktuali (dalyvavimo šiuolaikiniame kultūros diskurse požiūriu), kiek istorinė.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.