Aprašymas
1561-ųjų žiema. Lukrecija de Mediči, Feraros kunigaikštienė, savo vyro Alfonso netikėtai atgabenama į nuošalų užkampį. Sėsdamasi už ilgo, nušveisto iki vandens glotnumo pietų stalo, ji supranta, kad Alfonsas ketina ją nužudyti.
Lukrecijai šešiolika, po vestuvių nepraėjo nė metų. Prieš tai ji gyveno visai kitokį gyvenimą: būdama trečioji Kozimo, Toskanos didžiojo kunigaikščio, dukra, galėjo laisvai klaidžioti po didžiuosius Florencijos rūmus ir užsiimti, kuo širdis geidžia. Tačiau savo vestuvių su Feraros kunigaikščiu išvakarėse mirus jos vyresniajai seseriai, Lukrecija visai to nenorėdama atsiduria dėmesio centre. Kunigaikštis Alfonsas netrunka paprašyti Lukrecijos rankos, o jos tėvas netrunka jos vardu sutikti.
Taip prasideda naujas Lukrecijos gyvenimas naujuose nesvetinguose rūmuose, kuriuose mažiausiai perprantamas jai atrodo pats Alfonsas. Ar jis žaismingas ir sofistikuotas estetas, geriausiai besijaučiantis meno apsuptyje, ar negailestingas politikas, prieš kurį, regis, gūžiasi net jo paties seserys?
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.