Aprašymas
Lig šiol šių dviejų mąstytojų tekstai nepraranda aštrumo: jiedu reprezentuoja skirtingų kartų patirtis, dviejų kalbų gyvybingumą ir reflektuoja dviejų tautų santykių peripetijas. Autoriai užaugo toje pačioje istorinėje panoramoje, reiškė meilę Lietuvos gamtai ir juodu susiejusiam miestui – Vilniui.
Ir nors, anot Mindaugo Kvietkausko, „pasikeitė tai, kas kuria legendą Vilniaus širdyje“, nors nebeturime Rudnickio kavinės su Miłoszo langu ir staleliu, tačiau tebesklendžia „barokiniai debesys virš barokinio miesto“, pasak paties Miłoszo, tebeturime autorių liudijimus ir, pasinaudojant Rūtos Oginskaitės mintimi apie filmo, skirto Nobelio premijos laureatui Miłoszio, autorius, „tai brangu. Ir brangintina, nes reta.“
„Ir tu, ir aš norime, kad lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiai susiklostytų kitaip negu praeityje. Dvi tautos praeityje turi baisaus patyrimo, buvo užkariautos, pažemintos, sutryptos. Naujosios kartos kalbėsis tarpusavyje kitaip, negu kalbėjosi prieškario metais. Tačiau privalome atsižvelgti į inercijos jėgą ir į tai, kad ideologinėje tuštumoje, kuri susidarė, nacionalizmas Lenkijoje ar Lietuvoje dar ne kartą grįš į pramintas vėžes, nes kiekvienos šalies istorijoje esama pasikartojimo pavyzdžių, patterns.“
Czesławas Miłoszas – Tomui Venclovai
„Miłoszui Didžioji Kunigaikštystė buvo ne tiek geografinis ir istorinis faktas, kiek mitas. Jis manė, kad tai buvo archajinių dorybių ir gražios tolerancijos kraštas, kur barokinės bažnyčios egzistavo greta kalvinų maldos namų, stačiatikių cerkvės – šalia unitų maldyklų, sinagogų ir mečečių, o senų senovės pagonybė irgi turėjo savo vietą ir teises.“
Tomas Venclova
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.