Aprašymas
J. P. Kedys knygoje pateikė visą Lietuvos ir Lenkijos santykių nuo viduramžių – Lietuvos kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos valdovės Jadvygos vedybų – iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais, bet nepateikė savo nuomonės, kaip turėjo elgtis Lietuvos Vyriausybė, kad valstybė išliktų ori ir save gerbianti. Iš tikrųjų tai buvo psichologinis smurtas didelės valstybės – Lenkijos – prieš jauną, vos tik atsikūrusią nepriklausomą Lietuvą. Deja, Lenkijai melu ir klasta „prisilaižiusius“ prie to meto Europos didžiųjų valstybių ir tarptautinių organizacijų, šios ją besąlygiškai rėmė, aukodamos Lietuvą smurtautojos interesams. Hitlerinė Vokietija atidžiai tą konfliktą stebėjo ir per Lietuvos pasiuntinį K. Škirpą siūlė Lietuvai elgtis garbingai, lenkų provokacijai nepasiduoti, drąsiai eiti su savo kariuomene ir atsiimti iš lenkų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Matyt, jeigu būtų Lietuvai iškilusi bėda, vokiečiai būtų padėję, nes po metų Vokietija vis tiek pradėjo karą prieš Lenkiją. Tačiau Lietuvoje tada kaip ir dabar prieš Tomaševskį ir jo nusikalstamą prieš Lietuvos valstybingumą grupuotę bei Lenkijos Vyriausybę prasidėjo tikra kinkadrebystė. (Ištrauka iš Prof. Onos Voverienės straipsnio, skelbiamo tinklapyje XXI amžius)
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.